Kartais nutinka
taip, jog užsisėdi namie ir kažkoks vidinis kuždesys veda tave į
šurmulingą Kaziuko šventę. Viduje jau žinai, kuris maršrutas
tau tinkamiausias, juo ir patrauki. Mintyse praplaukia begalinės
vartotojiškumo idėjos, žmonės, besiskundžiantys kainomis, masinė
psichozė, begalė nereikalingų dalykų, kuriuos vis tiek žmonės
nusiperka, nes tai jau tapę kultūros dalimi. Kitaip sakant jei
nepirkai verbos, tai nebuvai Kaziuke. Na o aš į šią šventę
išėjau kitu tikslu – rasti vidinę harmoniją miesto šurmulyje.
Kai kiti perka, derasi, šurmuliuoja, skuba prasilenkti, aš pradedu
savo kelionę tuščiomis tarpinėmis gatvelėmis. Kojos rodos pačios
veda. Ir net patekus į žmonių jūrą, jautiesi ramus, nes mezgi
vidinį dialogą su savimi, kurpi naujas idėjas. Nejučia išgirsti
širdžiai artimą skambesį, užuodi pirmykštę gamtą, jauti
traukiančią šilumą iš pat gamtos gilumų. Patraukęs link to
šauksmo, patenki į begalinę ramybės ir harmonijos oazę. Įeini į
indėnišką tipį, kuriame rusena laužas, o aplink susirinkę
žmonės, pasinėrę į muzikos vingius, kuria bendrą, nesuvaidintą
harmoniją. Užsimanau prisijungti ir aš, nedrąsiai paimu tai vieną
tai kitą instrumentą. Galų gale rankose atsiduria afrikietiškas
būgnelis, ir tą akimirką visiškai pamiršti, kad buvai
šurmulingoje mugėje. Laikas sustoja. Vidinis aš atsiduria miško
glūdumoje ir susilieja su žmogaus prigimtimi. Natūraliu būvimu
čia ir dabar, kai žmonės bendrauja be žodžių, nes jų ir
nereikia. Po tokių patyrimų pasikrauni visai dienai ir norisi
sugrįžti dar ir dar. Viduje jaučiu dėkingumą ir laimę, kad
šiais laikais dar yra tokių, kurie sugeba skleisti tą natūralią
šilumą ir gėrį. Sugrąžinti skubantį žmogų į dabartinį
momentą. Taip aš šurmulingoje šventėje radau ramybę, kurią
parsinešiau namo. Užupis, Vilnelė, visada buvo tos vietos, kuriose
tokiuose renginiuose būtina pabūti ir suprasti tikrąjį šventės
džiaugsmą.
