Tai įvyko seniai, dar studijų laikais. Bet šis įvykis, prisiminus jį, įkvepia iki šiol...
Filosofijos skaitykla. Sėdžiu, kažką skaitau, mokausi, tiksliai nepamenu. Netoliese sėdi vaikinas ir lyg niekur nieko pasiūlo: "Nori pyrago?". Vidinė nuojauta pasako, kad gal ir nieko būtų. Sutinku. Nueiname į virtuvę, pasigaminame arbatos, vaišinamės pyragu ir kalbamės. O pokalbis vystosi labai paprastai ir šiltai. Tas natūralus paslaugumas ir vidinis gerumas tiesiog spinduliavo aplink. Tą akimirką pagalvojau, kaip paprasta dalintis gerumu ir karts nuo karto skaityklos kampučiuose palikdavau tai kokį raštelį, tai skanėstą. Kartą net gavau atsakymą. Smagu :). Bet grįžtam prie sutikto nepažįstamojo. Po šio karto teko jį sutikti autobuse ir pokalbis lyg nenutrūkęs po praėjusio karto tęsėsi. Jis šiek tiek pasakojo apie save. Apie tai, kaip mėgsta keliauti ir susitikti įvairius žmones. Nuostabiausia tai, kad viskas viskas, ko jam prireikia, telpa vienoje kurpinėje. Visada, nesvarbu kur ir kiek ilgam keliaudavo. Tada suvoki, kad gyveni sumaterintoje visuomenėje, kuri iš aplinkos šaukia pirk, vartok, turėk daugybę daiktų, kurių tai iš tikro net nereikia. O jei reikia tai ne tau, o prekybininkams, kad būtų iš ko pasipelnyti. Tad gyvenimo reikmių sutalpinimas į vieną kuprinę iš ties žavinga mintis. Na ir pabaigai, šis žmogus apskritai turėjo kažkokio pozityvo, jį prisiminus viduje šypsaisi, nes suvoki, kad pasaulyje yra daugybė tokių puikių žmonių, tik kartais su jais tiesiog prasilenki, o kai kurie pasiūlo pyrago ir malonų pokalbį. Ačiū jam už priminimą, kas yra tikrasis gyvenimas ir kad malonių, gražių dalykų nereikia ieškoti labai toli. Jie čia. O tu ar juos jauti? Ar sugebi gėrį pastebėti smulkmenose? Ar daliniesi mažomis gerumo akimirkomis? Ne? Tai gal metas pradėti? Net ir maži poelgiai sugeba pakeisti dalį pasaulio. Dalinkimės gerumu, džiaukimės ir daug šypsokimės :)
2016 m. birželio 12 d., sekmadienis
2016 m. kovo 5 d., šeštadienis
Vidinės harmojinos paieškos miesto šurmulyje
Kartais nutinka
taip, jog užsisėdi namie ir kažkoks vidinis kuždesys veda tave į
šurmulingą Kaziuko šventę. Viduje jau žinai, kuris maršrutas
tau tinkamiausias, juo ir patrauki. Mintyse praplaukia begalinės
vartotojiškumo idėjos, žmonės, besiskundžiantys kainomis, masinė
psichozė, begalė nereikalingų dalykų, kuriuos vis tiek žmonės
nusiperka, nes tai jau tapę kultūros dalimi. Kitaip sakant jei
nepirkai verbos, tai nebuvai Kaziuke. Na o aš į šią šventę
išėjau kitu tikslu – rasti vidinę harmoniją miesto šurmulyje.
Kai kiti perka, derasi, šurmuliuoja, skuba prasilenkti, aš pradedu
savo kelionę tuščiomis tarpinėmis gatvelėmis. Kojos rodos pačios
veda. Ir net patekus į žmonių jūrą, jautiesi ramus, nes mezgi
vidinį dialogą su savimi, kurpi naujas idėjas. Nejučia išgirsti
širdžiai artimą skambesį, užuodi pirmykštę gamtą, jauti
traukiančią šilumą iš pat gamtos gilumų. Patraukęs link to
šauksmo, patenki į begalinę ramybės ir harmonijos oazę. Įeini į
indėnišką tipį, kuriame rusena laužas, o aplink susirinkę
žmonės, pasinėrę į muzikos vingius, kuria bendrą, nesuvaidintą
harmoniją. Užsimanau prisijungti ir aš, nedrąsiai paimu tai vieną
tai kitą instrumentą. Galų gale rankose atsiduria afrikietiškas
būgnelis, ir tą akimirką visiškai pamiršti, kad buvai
šurmulingoje mugėje. Laikas sustoja. Vidinis aš atsiduria miško
glūdumoje ir susilieja su žmogaus prigimtimi. Natūraliu būvimu
čia ir dabar, kai žmonės bendrauja be žodžių, nes jų ir
nereikia. Po tokių patyrimų pasikrauni visai dienai ir norisi
sugrįžti dar ir dar. Viduje jaučiu dėkingumą ir laimę, kad
šiais laikais dar yra tokių, kurie sugeba skleisti tą natūralią
šilumą ir gėrį. Sugrąžinti skubantį žmogų į dabartinį
momentą. Taip aš šurmulingoje šventėje radau ramybę, kurią
parsinešiau namo. Užupis, Vilnelė, visada buvo tos vietos, kuriose
tokiuose renginiuose būtina pabūti ir suprasti tikrąjį šventės
džiaugsmą.
2016 m. sausio 30 d., šeštadienis
Gyvenimas ar pasaka? Ką pasirinksi tu?
Vaikštai miške lyg kokia Raudonkepuraitė,pamiršusi viską,net savo kelią
pas močiutę ir staiga papuoli į visai kitą pasaką. Eini eini ir ant
žemes randi gražutėlį obuolį. Trumpam stabteli… Įtariai apžiuri visus
medžius. Keista, obuolių yra, o obels nė kvapo. Bet tas obuolys taip
traukia, o galvoje topteli Snieguolės istorija. Tik nekąsk raudonosios
pusės. Ji užnuodyta! Galvoju, visaip svarstydama apie pasakas burtus ir
miško magiją… Patyliukais įsidedu obuolį į kišenę. Klausimas vienas: ar
išdrįsiu jo paragauti?..
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)